Kalėdiniai pusryčiai gimnazijoje
Kalėdos. Ilgai laukta šventė. Jai ruošiamės puošdami eglutes, pirkdami ir pakuodami dovanas, ruošdami Kūčių ir Kalėdų šventinį stalą. Mūsų gimnazistai taip pat laukia Kalėdų ir ruošiasi šiai šventei savaip.
Gražia tradicija tapę kalėdiniai pusryčiai ir vėl džiugino gimnazistus. Gruodžio 23-ią, paskutinę dieną prieš Kūčias, gimnazija kvepėjo spanguolių kisieliumi ir kūčiukais. Jaukiame valgyklos kampelyje įsikūręs kalėdinių pusryčių stalas vaišino gimnazistus visą dieną. Paskanauti galėjo kiekvienas.
Gimnazijoje visą dieną skambėjusi kalėdinė muzika kūrė artėjančios šventės laukimo nuotaiką. 3c klasės choras džiugino gyvo garso koncertu. Kalėdinis paštas aplankė visas gimnazijos klases. Tądien skambėjo jautrūs ir geri žodžiai, vėrėsi širdys, o veiduose švietė šypsenos.
Kalėdos – šeimos šventė. Mūsų gimnazija taip pat yra viena didelė šeima, kuri per gražiausias metų šventes susiburia, sukuria sau bei kitiems šventinę nuotaiką ir pripildo bendrystės jausmų.
Mokinių tarybos narė Greta Gaučaitė, 3c
Esė
Nuo mažų dienų laukdavau žiemos, nors, tiesą sakant, net ne žiemos, o Kalėdų. Kūčių rytą puošdavome eglutę, kurią tėvelis parnešdavo iš miško. Jis pastatydavo mane ir brolį ant kėdutės ir leisdavo uždėti eglutei viršūnę. Mano maža širdelė imdavo plakti greičiau, pirštukams palietus didžiulę auksu spindinčią žvaigždę. Suprasdamas mano jaudulį, brolis įsprausdavo savo rankutę į mano delniuką. Susikibę galėdavome stovėti valandų valandas, iki danguje sužibdavo pirmoji žvaigždė. Tuomet visi sėsdavome prie šventinio stalo. Maldos mūsų namuose kalbamos nebuvo, tačiau visada po staltiese traškėjo šienas, buvo dalijami šventieji paplotėliai, dėkodavome vieni kitiems, kad esame. Vos tik išaušus Kalėdų rytui, strimgalviais puldavome iš lovyčių ir lėkdavome patikrinti, ar Kalėdų senelis ir šiemet mūsų nepamiršo.
Bėgant metams, girliandų spalvos išbluko, dalis žaisliukų sudužo, kiti buvo išmesti kaip nebemadingi. Stiklinius papuošimus pakeitė plastmasiniai, nedūžtantys, praktiškesni. Žybsinčios girliandos niekas nebeįjungdavo, mat ši ryja per daug elektros. Galiausiai dingo auksinė žvaigždė. Tėtis paseno, pasiligojo ir eglutės iš miško jau nebeparnešdavo. Dažniausiai tekdavo puošti eglės šaką. Mama, pavargusi nuo kasdienių rūpesčių, nejusdavo Kalėdų džiaugsmo, tik skųsdavosi dėl eilių prekybos centre ar spūsčių keliuose. Niekas nebesivargino ruošti dvylikos patiekalų Kūčių stalui, nepakišdavo šieno po staltiese. Šeimos šventė išbluko kaip sena ant sienos dar tebekabanti nuotrauka.
Didžiųjų švenčių bumas daugelį metų žadino nerimą, besišypsantys praeiviai – pyktį. Ilgainiui pamiršau, ką reiškia džiaugtis. Kalėdos tapo komercine švente, aš, kaip ir mama, šventėje ėmiau ieškoti naudos. Vis rečiau sutikdavau švytinčius iš laimės veidus...
Kartą pagauta Kalėdų šurmulio skubėjau gatve, o gal tik apsimečiau, kad skubu, nes jau ilgą laiką nebuvo dėl ko skubėti – Kalėdos baigdavosi pykčio proveržiais ir nesantaikos kibirkštimis. Seniai nebevalgėme Kūčių vakarienės visi kartu.
Skubėjau gatve, pro mane lekiančių žmonių veidai susiliejo, ant jų sėdo lengvas sniego sluoksnis. Vienintelis veidas, nepadengtas sniegu, buvo mažas raudonskruostis veidukas, didelėmis mėlynomis akimis. Pajutau į save įremtą gilų tų akių žvilgsnį. Geriau įsižiūrėjusi į akis, išvydau savo atspindį jose. Maža mergaitė buvo stulbinamai panaši į mane vaikystėje. Nė nepajutau, kai, sekdama mergytę, atėjau į aikštę, kurioje buvo prekiaujama eglutėmis. Miško ir sakų kvapas svaigino. Prisiminiau, kaip valandų valandas stovėdavau prie papuoštos eglutės ir gėriau svaigų žiemos kvapą. Mergaitė pažadino mane iš klaikaus sapno, kuriame Kalėdų nebuvo, priminė man, ką reiškia mylėti, dovanoti, o ne vien imti. Ji ištarė: „Šventė ateina tuomet, kai pajunti ją savo širdyje.“ Ir išnyko tarsi sapnas. Tądien į namus sugrįžo gražiausia metų šventė - Kalėdos.
Ieva Jonaitytė, 4a
