Kelionė į Žuvinto rezervatą

 

2013 metų spalio 1 dieną biologiją mylintys 1-4 klasių gimnazistai, lydimi biologijos mokytojų Danutės Kasmočienės ir Almos Rukšėnienės, vyko į Lietuvos pietuose įsikūrusį Žuvinto biosferos rezervatą. Mus, atvykusius į šią teritoriją, pasitiko vyriausiasis ekologas Regimantas Vabuolas. Jis papasakojo apie rezervato apylinkes ir jose vykdomą veiklą. Pievoms, žemapelkėms, paežerėms ir ežero augalijai reikalingas nuolatinis dėmesys. Prižiūrint šias teritorijas, pašalinamas augalijos biomasės perteklius, kompensuojamas teršalų iš aplinkinių teritorijų poveikis, atkuriamos ir stabilizuojamos gamtinės buveinės. Vėliau žiūrėjome filmuką apie tai, kaip rezervato aplinka kinta įvairiais metų laikais.

Sužinoję daug naujo, gavę profesionalius žiūronus, išskubėjome į lauką apžiūrėti Žuvinto biosferos rezervato aplinkos. Nuo stebėjimo bokštelio apžvelgėme apylinkes. Nuostabi gamta išties gniaužė kvapą ir netikėtai pastebėtas jūrinis erelis, tupintis vidury rezervato salyno, susilaukė nuoširdžių nuostabos šūksnių.

Aplankėme  ir profesoriaus Tado Ivanausko muziejaus filialą, įsikūrusį toje pačioje teritorijoje. Gidas įdomiai pristatė rezervato gyvūnus bei augalus. Sužinojome, kad čia peri didžiausios šalyje nendrinių lingių, plovinių vištelių, gervių, mėlyngurklių populiacijos. Migracijų metu čia apsistoja didžiuliai gervių, žąsų, ančių, tilvikų bei kitų paukščių pulkai. Žuvinto šlapios pievos – vienos iš dviejų vietovių Lietuvoje, kur peri itin reta, nykstanti meldinė nendrinukė.

Važiuodami namo užsukome į Punios miestelį, kopėme į piliakalnį, ant kurio kažkada stovėjo Margirio pilis. Nuo jo matėme vinguriuojantį Nemuną, apsuptą rudeniškų medžių.

Taigi pabėgę nuo miesto šurmulio, patekome į nuostabią gamtos karaliją.

 

Kotryna Sedleckaitė,

3B2 klasės mokinė

Nuotraukos

Atgal