Apie suomių kalbą ir vertimo subtilumus — su vertėja Aida Krilavičiene

        Balandžio 21–ąją Senamiesčio gimnazijoje viešėjo Aida Krilavičienė — buvusi šios mokyklos, tiesa, tada dar Jonavos ketvirtos vidurinės, VI laidos abiturientė, puiki vertėja, iš suomių į lietuvių kalbą išvertusi per 40 kūrinių. Už Mika Waltari romano „Mikaelis klajūnas“ vertimą A. Krilavičienė pelnė ypač aukštą apdovanojimą — Metų vertėjo krėslą, taip pat yra apdovanota Suomijos ir Lietuvos kultūros fondo pripažinimo premija bei Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medaliu.

        Nuoširdžius linkėjimus gimnazijoje viešinčiai buvusiai mokinei perdavė fizikos mokytoja Gražina Gečienė. Pasak mokytojos, Aida gerai išmanė fiziką ir tikrai galėjo studijuoti tiksliuosius mokslus. Gimnazijos muziejuje išsaugotas auklėtojos Marijos Čekanavičienės įrašas liudija, kad Aida dar mokykloje ypač mėgo grožinę literatūrą. Būtent šis pomėgis ir lietuvių kalbos mokytojos Birutės Ilgūnienės autoritetas, pačios A. Krilavičienės teigimu, ir paskatino rinktis lituanistikos studijas.  Jas baigus, imta svajoti apie vengrų kalbą, bet Lietuvoje ji nebuvo dėstoma, todėl pradėta mokytis suomių kalbos. A. Krilavičienė prisipažino, jog verčiant iš suomių kalbos daugiausia keblumų kelia ne tai, kad ši kalba turi net 15 linksnių  ir vien vietininko yra 6 linksniai, o tai, kad suomių kalba neturi giminių. Dėl šios priežasties kartais tenka skambinti net verčiamos knygos autoriui, žinoma, jeigu jis dar gyvas, o kai paskambinti nebėra kam, belieka pasikliauti logika ir intuicija.

        A. Krilavičienės išverstų autorių sąraše dominuoja Mika Waltari — pasaulinę šlovę pelnęs suomių romanistas. Kalbėdami apie šį autorių, suomiai netgi juokauja, kad sunku netapti žymiausiu šalies rašytoju, kai esi parašęs daugiau nei 80 kūrinių. Gimnazistus, kuriems įdomi pasaulio istorija, A. Krilavičienė paskatino drąsiai rinktis M. Waltari romanus: šis autorius neiškraipo istorinės tikrovės, savaip neinterpretuoja faktų. Kaip didžiausią iššūkį A. Krilavičienė pristatė naujausią savo vertimą —  šiuolaikinio suomių autoriaus Jussi Valtonen romaną „Jie nežino, ką daro“. Vertėja prisipažino, kad verčiant šią knygą reikėjo domėtis ne tik naujausiomis technologijomis, bet ir neuropsichologija. Klausydamiesi romano ištraukos, susitikimo dalyviai įsitikino, jog geriausias vertimas yra tas, apie kurį nepagalvoji, kad tai — vertimas.

        Gimnazijos viešnia pritarė VU Vertimo studijų katedros profesorės Nijolės Maskoliūnienės teiginiui, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp puikiai užsienio kalbą mokančio žmogaus ir gero vertėjo.  Be to, kad turi puikiai išmanyti dvi kalbas — į kurią ir iš kurios verčia, žmogus, kuris ketina rinktis vertimo studijas, A. Krilavičienės manymu, turi būti labai kruopštus, atsakingas, turi gebėti bendrauti ir bendradarbiauti su kitais vertėjais, redaktoriais, specifinių sričių specialistais. Kita vertus, pabrėžta, kad vertimas raštu — iš esmės vienišiaus darbas, kuriame pirmiausia bendraujama tik su kompiuteriu. Kaip vertėjo specialybės privalumus A. Krilavičienė minėjo laisvą grafiką, darbo įvairovę, begalę tobulėjimo būdų, nes kasdien susiduriama su nauja sritimi.   

        Ar šie vertėjo darbo privalumai suintrigavo gimnazijos abiturientus, sužinosime vasarą, kai paaiškės, kokias studijų programas jie pasirinko. O dabar tikimės, kad technologijų mokytojos Vilmos Račkauskienės iškeptas lauktuvių pyragas A. Krilavičienei įkvėps naujų kūrybinių minčių ir kad gimnazijai vertėjos padovanotas J. Valtonen romanas „Jie nežino, ką daro“ neatsigins skaitytojų. Skaitymo malonumo jiems!

                                                                    Lietuvių kalbos mokytoja Teresė Jarmalienė